Mūsų šeimos narys Baris pagijo

Šeimos narys ir vaikų draugas

Baris mūsų šeimoje atsirado prieš šešerius metus. Jis – šokoladinės spalvos labradoras, geros širdies ir švelnaus žvilgsnio šuo, kuris nuo pirmos dienos tapo tikru mūsų šeimos nariu. Vaikai jį vadina savo broliu, o mes su vyru juokaujame, kad Baris – tai mūsų namų šypsena ir ramybė. Jis visuomet lydėdavo vaikus į kiemą, kantriai klausydavosi jų istorijų ir džiaugdavosi keikviena proga pabūti kartu. Mūsų rytai visada prasidėdavo nuo to, kad Baris tyliai atnešdavo vaikų šlepetes, o vakarai – nuo jo snukelio ant kelių, tarsi norinčio pasakyti: „Viskas gerai, esame kartu.“ Jo švelnus būdas, ištikimybė ir meilė visai šeimai padarė jį nepakeičiamu. Vaikai su juo užaugo – jie mokėsi atsakomybės, rūpinimosi kitu, o mes, suaugusieji, – tikros besąlygiškos meilės. Baris visada buvo gyvybingas, žaismingas ir nepaprastai smalsus. Tačiau vieną dieną viskas ėmė keistis.

Pasikeitė elgesys

Pradžioje nieko blogo neįtarėme – atrodė, kad Baris tiesiog pavargo po ilgo pasivaikščiojimo. Tačiau po kelių dienų pastebėjome, kad jis tapo neįprastai vangus. Mūsų visada linksmas šuo nebeatbėgdavo prie durų pasitikti, kai grįždavome namo, nebesidomėjo žaislais ir beveik neėdė. Jis gulėdavo ramiai, tarsi neturėdamas jėgų, o jo akys atrodė liūdnos. Mūsų šeimai tai bovo neramūs laikai – vaikai klausinėjo, kodėl Baris toks liūdnas, o mes su vyru bandėme jį pralinksminti, manydami, kad galbūt tai laikina. Tačiau kai vieną rytą jis visiškai atsisakė ėsti ir sunkiai kėlė galvą, supratome, kad privalome kuo greičiau kreiptis į veterinarus.

Tyrimai Gyvūnų Onkologijos Centre

Gyvūnų Onkologijos Centrą „Siaurio Šnauceris“ mums rekomendavo draugai, kurie sakė, kad ten dirba tikri gyvūnų sveikatos specialistai, gebantys ne tik profesionaliai diagnozuoti, bet ir nuoširdžiai rūpintis.  Nors iš pradžių tikėjomės, kad tai paprasta infekcija ar uždegimas, gydytojai nusprendė atlikti išsamius tyrimus. Po apžiūros ir papildomų diagnostinių procedūrų – echoskopijos bei biopsijos – išgirdome žinią, kurios nė vienas šeimininkas nenorėtų išgirsti. Baris turėjo piktybinį naviką kaklo srityje. Veterinarijos gydytojas, onkologas paaiškino, kad nors liga rimta, šiuolaikinė veterinarinė onkologija suteikia vilčių ir kad galima imtis kompleksinio gydymo plano. Tai buvo akimirka, kai viskas tarsi sustojo. Vaikai verkė, mes su vyru tylėjome, o Baris gulėjo ant stalo ir ramiai žiūrėjo į mus – lyg norėdamas pasakyti, kad viskas bus gerai. Gydytojas mus nuramino, kad laiku pastebėta liga ir greitai pradėtas gydymas suteikia labai realią galimybę pasveikti.

Sudėtingas Bario onkologinis gydymas

Gydymas truko kelis mėnesius. Baris buvo prižiūrimas Gyvūnų onkologijos centre, kur jam taikytas chemoterapinis gydymas ir keli vaistų kursai dienos stacionare. Kiekvieną kartą, kai jį palikdavome klinikoje, širdį spaudė nerimas, tačiau personalo šiluma ir rūpestingumas padėdavo išlaikyti viltį.

Chemioterapijos laikotarpis nebuvo lengvas – Baris neteko dalies kailio blizgesio, tapo dar ramesnis, kartais prarasdavo apetitą. Bet jis buvo kovotojas. Kiekvieną kartą, kai sugrįždavo namo po procedūrų, vaikai pasitikdavo jį su džiaugsmingais šūksniais, o mes darydavome viską, kad jis jaustųsi mylimas ir saugus. Gydytojai pabrėžė, jog emocinė gyvūno būklė – labai svarbi dalis sėkmingam gydymui, todėl mūsų meilė ir palaikymas tapo gydymo dalimi.

Gyvūnų Onkologijos Centras „Siaurio Šnauceris“ nuolat sekė Bario būklę, atliko kraujo tyrimus, stebėjo naviko reakciją į vaistus. Po kelių kursų gydytojai pradėjo pastebėti pagerėjimą – navikas mažėjo, o Baris pamažu atgavo jėgas. Tai buvo tarsi mažas stebuklas. Su kiekviena savaite jis tapo stipresnis, pradėjo daugiau vaikščioti, domėtis aplinka, o vieną rytą, kai išgirdome jį atnešantį savo mėgstamą kamuoliuką, supratome, kad mūsų Baris sugrįžta.

Vėl visa laiminga šeima

Po kelių mėnesių gydymo kontroliniai tyrimai parodė tai, ko labiausiai tikėjomės – Baris sveiksta. Gydytojai sakė, kad jo organizmas puikiai sureagavo į gydymą, o dabar svarbiausia – tęsti priežiūrą ir periodiškai tikrintis. Mūsų džiaugsmui nebuvo ribų. Atrodė, kad namai vėl prisipildė šviesos. Vaikai vėl žaidžia su juo kieme, bėgioja po sodą, o Baris, kaip visada, kantriai laukia, kol grįšime iš darbo. Jis tapo dar ramesnis, tarsi išmintingesnis – gal suprato, kad gavo antrą šansą. Kiekvienas jo žvilgsnis dabar primena, kokia trapia, bet brangia yra gyvybė. Dabar, kai žiūriu į Barį, dažnai pagalvoju, kokia stipri yra gyvūno valia gyventi. Jis išgyveno laikotarpį, kuris daugeliui atrodytų beviltiškas, tačiau su veterinarų profesionalumu, mūsų šeimos meile ir kantrybe jis įrodė, kad stebuklai įvyksta. Ši patirtis mus labai pakeitė – išmokome dar labiau vertinti laiką kartu, džiaugtis paprastais dalykais ir niekada neatidėlioti rūpesčio. Baris ne tik pasveiko, bet ir dar kartą suvienijo mūsų šeimą, primindamas, kad tikra meilė ir atsidavimas gydo ne tik kūną, bet ir sielą. Dabar kiekvienas rytas prasideda nuo pažįstamo letenų kaukšėjimo ir švelnaus uodegos vizginimo – ženklo, kad mūsų šeimos narys Baris vėl sveikas, laimingas ir šalia. Ir kiekvieną kartą, kai jis pažvelgia į mus savo ramiomis rudomis akimis, jaučiame begalinį dėkingumą – už tai, kad jis su mumis, kad pagijo, ir kad galime vėl sakyti: mūsų šeima – pilna.